Išblukę žodžiai iškyla vaizdais, prabunda manoji siela...

Daugybę kartų knygos mane gelbėjo nuo gyvenimo, nuo skausmo, nuo savęs pačios... Tam tikru kampu pažvelgus turėčiau būti jom dėkinga už išsaugotą sveiką protą. Jos mano užuovėja, mano prieglobstis, mano mokytojos...

Buvau niekas, tuščia vieta, egzistavau be prasmės, be tikslo. Tačiau kai visko užgriuvo per daug, kai skausmas rodėsi toks stiprus kad plyšiu, kai siaubo klyksmas strigo gerklėje ir norėjau griebtis blogiausio.. Mano gyvenime atsirado knygos. Griebiausi jų tarsi skęstantysis šiaudo.

Ir skaičiau, skaičiau, skaičiau... Patekau į pasaulius, visiškai nepanašius į mūsų. Skaičiau apie jausmus, išgyvenimus, nuotykius, meilę... Ryte rijau knygas, visiškai į jas pasinerdama. Tačiau baigiantis knygai mnae ištikdavo panikos priepolis - negi ir vėl reikės susidurti akis į akį su realybe? Nenorėjau to. Nenorėjau gyventi šiame pasaulyje.

Tam tikra prasme izoliavau save, apsistačiau mūro sineomis, kad galėčiau apsaugoti savo trapų fantazijų pasaulį, kuris vienintelis man teikė džiaugsmo... Ir dabar atstumiu žmones, nieko neprisileidžiu, niekam nevalia suteršti mano svajonių.

Pradėjau domėtis ir kitomis knygomis, apie realius dalykus, apie mūsų pasaulį, kuriame gyvename. Gamta, istorija, anomalijos, visata.. Įdomu viskas: legendos, mitai, ateities vizijos, praeities palikimas... Viskas.

Nėra gresnio jausmo pasaulyje, už tą kai pirmą kartą paėmi neskaitytą knygą į rankas ir ją atverti. Pirmieji žodžiai, sakiniai, pastraipos.. ir tu jau įsilieji į ją...